Užgavėnės

Visi,

veltiniuoti, vyžoti, batuoti ir ratuoti prašome
pas mus skubėti, 
valiutos – šypsenų – nepamiršti užantin įsidėti.

Ne tik lašinių,  barankų, blynų ar šiupinio, uzbonų
ir šaukštų, bet ir, „arklių“, liekarstvų

nuo visokių ligų – šokių, dainų ir
pokštų linksmiausių galybę prisikrauti...


 

Baltų ainiai švęs Užgavėnes, degins Morę ir varys žiemą iš kiemo vasario 24 d. 11.40 val. Panemunės vidurinės mokyklos sporto aikštyne. 
 
 
 
 

Prisiminkime Užgavėnių papročius
Papročiai – kaip žaidimas
Senosios Užgavėnės tęsdavosi savaitę, tad buvo nusistovėjusi tam tikra valgymo, užsigavėjimo tvarka. Švęsti buvo pradedama ketvirtadienį. "Riebųjį ketvergą" valgydavo keturis kartus. "Riebųjį penktadienį" mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus penkis kartus per dieną. "Riebųjį šeštadienį" – šešis kartus, "riebųjį sekmadienį" – septynis kartus, "riebųjį pirmadienį" – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – "riebųjį antradienį" – devynis kartus. Valgydavo riebius mėsos patiekalus.

Anksčiau svarbiausias valgis būdavo šiupinys, kurį virdavo iš kruopų, žirnių, pupų, lašinių ir mėsos. Šiupinyje būdavo ir kiaulės uodega. Dabar populiariausias Užgavėnių valgis yra blynai. Stalas – būtinai apvalus, nes reikia sulaukti saulės šviesos ir šilumos. Kita diena – gavėnia, ir mėsos valgyti nebegalima. Maisto likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip "vaistai nuo visų ligų".

Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis siekta nulemti derliaus gausumą, dalis. Pasak L.Klimkos, jau XIX a. žmonės nebetikėjo, kad pasivoliojus sniege dirva duos geresnį derlių ar toli nuvažiavus linai augs ilgesni.

           "Pagarba tradicijai verčia tai daryti ir su šypsena į viską žiūrėti. Senais laikais tie papročiai turėjo ritualinę ir religinę reikšmę. Pamažu tai virto tradicija, papročiais, kurie daugiau yra žaismė. Smagu juk važinėtis rogėmis ir vaikščioti persirengėliais. Daug juoko, poilsio, atsipalaidavimo nuo kasdienybės", – pastebėjo profesorius.

Blynus reikia užsidirbti

Neįmanoma įsivaizduoti Užgavėnių be persirengėlių. Ypač dažni buvo "žydai", "čigonai", "vengrai", "arkliai", "ožiai", "gervės", "velniai", "raganos", "giltinės", "ubagai". Vyrai persirengia moterimis, moterys – vyrais, užsideda baisias kaukes su ilgomis, kreivomis nosimis, barzdomis, išsišiepusias, iškreiptas pykčio. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.

"Iš tradicinės kultūros imame pagrindą, o paskui jį plėtojame kūrybiškai. Nenustebčiau, jeigu Užgavėnių eisenoje atsirastų šiuolaikinių kaukių. Kodėl ta proga iš kai kurių politikų nepasišaipyti?" – juokiasi L.Klimka.

           Per Užgavėnes svarbus vaidmuo tenka ir namuose likusiems šeimininkams, kurie priima persirengėlius. Jie turi mokėti persirengėlius pakalbinti, ne iš karto įsileisti, užduoti jiems keblių klausimų.

           Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas. Moteriškais, o kartais ir vyriškais drabužiais aprengta baidyklė dar vadinta Kotre, Raseinių Magde, Raseinių Kotre, Čiučela, Diedeliu, Gavėnu. Dėmesio centre buvo Morės kaip nelabosios žiemos dvasios vežiojimas.

Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.

Šventė tinka ir miestui

           Kadangi Užgavėnės laikomos gyvybės, atgimimo šventė, daugybė papročių siejama su netekėjusiomis ir nevedusiais bei neseniai susituokusiais ir dar vaikų neturinčiais jaunavedžiais. Užgavėnių ateities spėjimai daugiausiai susiję su vedybomis ir būsimu derliumi. Jie labai panašūs į Kūčių nakties būrimus.

Laistymasis vandeniu, voliojimasis sniege – taip pat gyvybės simboliai. Į pakinkytą vežimą keliama statinė su vandeniu, prisodinama vaikų, kurie turi visa gerkle rėkauti. Važiuojama per kaimą, kas tik sutinkamas, tas vandeniu apliejamas, o visų šeimininkių garbės reikalas būdavo suspėti iš savo kiemo vandens išnešti ir į statinę šliūkštelėti.

Tikėta, kad kuo daugiau važinėjančius aplies vandeniu, tuo linai bus geresni. Taip pat buvo paprotys lieti vandenį ant bičių – nuo to jos vasarą gerai spiesis ir neš daug medaus.

Norėdami paskatinti linų ir javų augimą, per Užgavėnes ir vaikai, ir vyresni eidavo suptis sūpynėse.

Užgavėnių dieną daugybės darbų dirbti negalima. Tikėta, kad tą dieną negalima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai; pirštai tvinks, vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys ir kitų.

           Nors mieste neįmanoma važinėtis arklių kinkiniais, etnologas L.Klimka mano, kad Užgavėnės gali būti ne mažiau smagios. Daugiabučių gyventojams profesorius siūlo burti bendruomenę, išeiti į kiemą, sukurti laužą. Jis ragina į tai įtraukti vaikus, pašokti kartu su jais ratelį apie laužą, padainuoti, Morę sudeginti. Tada nereikės persirengėliams į uždaras laiptines belstis.

Kaip pasidaryti kaukę?

          Pačią paprasčiausią kaukę galima pasigaminti iš batų dėžutės. Tereikia prakirpti kiaurymes akims, burnai, priklijuoti kokią nors nosį, antakius, plaukus. Tikroji Užgavėnių kaukė gaminama papjė mašė technika. Reikia ant trilitrinio stiklainio iš plastilino nulipdyti nosį, lūpas ir antakius – labiausiai išsikišusias veido dalis. Kad kaukė gerai nusiimtų, uždedame maistinę plėvelę ar patį ploniausią šiukšlių maišelį. Ant tokio ruošinio klijuojame laikraštinį popierių. Skiautelėmis suplėšytą popierių mirkome į klijus. Tai gali būti su vandeniu skiestas lipalas, iš vandens ir krakmolo išvirtas kisielius, iš vandens ir miltų pagamintas klijus. Suklijuokite bent 7–8 popieriaus sluoksnius. Viršutinis sluoksnis gali būti balto popieriaus, ant jo paskui dekoruojama. Tokia kaukė turi gerai išdžiūti. Kaukė lengvai nuimama nuo ruošinio, yra tvirta. Paruoštą kaukę galima dažyti, priklijuoti kailio gabalėlių, siūlų. Taip galima išgauti Užgavėnių kaukėms būdingą charakterį – čigono, žydo, vengro, raganos. Kaukės turi būti baisios, kad išgąsdintų Morę, išvytų iš kiemo žiemą, tamsą ir visas negeroves.

 

Rupių ruginių miltų blynai

2 stiklinės miltų,

2 šaukštai cukraus,

2–3 šaukštai kmynų,

20–30 g mielių,

po žiupsnelį druskos, kalendros,

rūgpienio ar šaltibarščių kefyro tešlai atskiesti.

Paruoštą riebios grietinės tirštumo blynų tešlą atidžiai išmaišyti ir palikti pridengtą iki kitos dienos. Kepti aliejuje (galima naudoti forminę keptuvę). Šie labai skanūs blynai valgomi, vilgant juos į grietinę, sumaišytą su, pavyzdžiui, bruknių ar kita mėgstama uogiene. Galima pasiruošti aštresnį padažą: į grietinę ar majonezą sudėti sutarkuotus ir nuvarvintus šviežius agurkus, paskaninus juos druska, pipirais ir kitais mėgstamais prieskoniais. Šiuos blynus galima kepti maišant grikių miltus su kvietiniais ar ruginiais.

Kad vaišės būtų tobulos

Blyneliai gerai iškeps, jei jų tešla lengvai tekės nuo šaukšto.

Blynai nelips tik prie rūpestingai išvalyto ir įkaitusio keptuvės dugno.

Blynai bus skanesni, jei į tešlą palengva įmaišysite atskirai išplaktus trynius ir baltymus.

Į bulvių tarkius patartina įpilti šiek tiek pieno arba įberti vitamino C.

Riebalų dedama ar aliejaus pilama tik į įkaitusią keptuvę.

Blynų tešla nesušoks gumulais, jei į ją įpilsite pasūdyto vandens.

Kepami blyneliai nesutrūks ir lengvai atšoks nuo dugno, jei tešlą užmaišysite valandą prieš kepant.

Jei norisi blynų, o namuose nėra pieno, galime įpilti mineralinio vandens su burbuliukais ar rūgpienio, kefyro.