Adventas

Adventas – laukimo, rimties, vilties, maldos ir susikaupimo metas prieš Šv. Kalėdas. Adventu
prasideda naujieji liturginiai (bažnytiniai) metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus
Kristaus gyvenimo, veiklos ir atpirkimo slėpinius. Nuostabus ir sklidinas giliausios prasmės
laikas, kuriame įprasminame savo kasdienybę Kristaus gimimo laukimu.
Nuo IV a. Bažnyčia kviečia įprasminti Kristaus gimimo laukimą gyvenant ir
išgyvenant vidinio susikaupimo džiaugsmą, maldos, gerų darbų darymo laiką. Šiuo laikotarpiu
esame kviečiami labiau atsigręžti į esmines vertybes, pažvelgti į savo vidinį pasaulį, atrasti
turėjimo ir būties prasmę, aktyviau gyventi ir puoselėti dvasinį gyvenimą, atsigręžti į šalia
esantį ir artėti link kito savo žmogiškumo tikrumu. Taip, tai geras metas ir geras laikas. Tai
dovana, kurioje tiesos žvilgsnis į save yra būtinas, kad išlikčiau šalia esančiam
besidovanojančios ir patarnaujančios meilės paveikslu, meilės tikrumu, meilės realumu. Tai
laikas, kuriame žvelgiu į savo „aš“, įvertindamas savo buvimą bei elgesį santykių kultūros
gelmėje su artimu. Tam man būtinas laikas, skiriamas savianalizei, maldai, atgailai. Juk
kiekvienas turime gyvenimo paraščių, iš kurių būtina vėl sugrįžti į švarraštį. Kiekvienas
žmogus, krikšto sakramentu priklausydamas Bažnyčiai, kviečiamas kažko atsisakyti , kad
pajaustų naujai išryškėjančio turėjimo prasmę, tai laikas atsisakyti gero vardan geriausio,
laikino vardan amžino, tikro vardan vienadienio ir praeinančio, asmeniško vardan šalia
esančio šypsenos. Tad tai laikas, kuriame atsisakyti kažko man būtino (pasninkauti) ir stengtis
pastebėti šalia esantį žmogų, kuriam reikia pagalbos, užuojautos, gero žodžio, paramos tampa
man asmeniškai būtina, kad eičiau, kad augčiau, kad būčiau.
Šis laikas – tai kvietimas permąstyti galbūt praeinančius metus, nuveiktus darbus, o
gal ir nuodugniai ištirti visą savo gyvenimą, susitaikyti su tuo žmogumi, kuris yra kiekvieno
mūsų viduje,
– galbūt slepiamas, gal pavargęs, gal kankinamas nuolatinių problemų ir
nebūtinai prasmingų rūpesčių, gal be galo bailus ir pilnas kompleksų dėl to, kas visiškai
nereikšminga ir per daug materialu... Tai laikas, kai susitinku ir naujai susipažįstu su pačiu
savimi... dovanojamas laikas – pabandyti suprasti tikrąją Šv. Kalėdų prasmę ir iškilmingumą.
Jei to dar niekada neteko daryti, patirsite netgi puikų, atradimų kupiną nuotykį.
2
Adventas taip pat labai puiki proga pagalvoti apie tai, jog nieko nėra pastovesnio už
mūsų laikinumą čia. Ir verta bent pasistengti pažinti save, susidraugauti su savimi tokiais,
kokie esame, net jei iš pradžių tai nėra malonu. Suprantama, kurti save be galo stiprius,
atsiribojusius nuo savo tikrųjų jausmų, poreikių, norų ne mažiau skatina ir vartotojiška bei
neigianti asmenybės netobulumą, paprastumą ir mažumą visuomenė. Tačiau šioje vietoje
reikia prisiminti tą faktą, jog toji visuomenė ir esame mes patys. Vadinasi, jei bent dalis šios
visumos pradėtų nuo mažo dalyko – savo vidinio grožio atradimo ir tobulinimo,
neišvengiamai pakis ir esminė sudedamoji visuomenės dalis, pakis požiūris į vartojimą, į
tikėjimą, į šventes, jų prasmę ir tradicijas. Pasikeis ir santykiai tarp žmonių, požiūris į vienas
kitą, padidės ir artimo meilės, draugystės stiprumo, pasitikėjimo, užuojautos, atlaidumo.
Taip pat adventas galėtų būti puiki proga išmokti daugiau ir dažniau dėkoti bei
mažiau ir rečiau reikalauti. Nustebsite, tačiau senieji krikščionybės mąstytojai siūlo dėkoti net
ir už mus skaudinančius, įžeidžiančius, niekinančius žmones. Nes, anot jų, per tai mes turime
galimybę atrasti naują kelią į gilesnį tikėjimą, į nuolankumą, į kantrumo, pakantumo
tobulinimą savo širdyje, į artimo meilę, gebėjimą atleisti bei neteisti.
Kalėdų Naktį gimstantis Kristus skelbia pasauliui meilės, vilties ir tikėjimo žinią, o
mes kiekvienas turime būti tos žinios nešėjai pasauliui. Advento laikas – keturios savaitės, kad
galėtume aktyviai dalintis vieni su kitais meile ir supratimu. Tai įsiklausymo ir gebėjimo
išgirsti
laikas.
Advento esmė – malda, pasninkas, geri darbai, atgailos dvasia – neturi būti nustumta ir
užmiršta. Šios rimties, susikaupimo dvasios neturi nustelbti prieššventinis anksti prasidėjęs
šurmulys. Svarbiausia ne išorė – svarbiausia tikra vidinė kalėdinė dvasia. Adventas mums
duotas tam, kad galėtume dar daug ką nuveikti tobulinat save, augant dvasia, sėjant aplink
save tikrumą, gėrį, meilę ir grožį, paremtus tikėjimu ir viltimi. Turime dovanojamą laiką
praturtinti savo vidinį pasaulį, kad Kalėdų rytą galėtume dosniai atverti savo širdies ir vidinio
pasaulio aruodus Kūdikiui Kristui ir savo artimui. Vertinkim ir branginkim Laukimo laiką –
Adventą.
Tikrai verta pagalvoti, ką kilnaus ir gražaus nuveikti per adventą, kad išgyventume
tikrąsias Kalėdas. Šios šventės tebūna pilnos tikėjimo, ramybės, pasiaukojimo ir Dievo artumo,
Dievo, tapusio žmogumi – Kūdikiu, kad kiekvienas, kuri jį tikį, turėtų tikrąjį gyvenimą.
Kurkime savo gyvenimą drauge su Kristumi, kad į mūsų namus ateitų tikrosios Kalėdos.
Maldoje kiekvieną iš Jūsų lydžiu džiugaus susikaupimo Kelyje link Kalėdų Nakties
stebuklo išsipildymo, kurioje Dievas tampa Žmogumi. Meilė tampa regima.
Kun. Ričardas Doveika